2013 m. spalio 28 d., pirmadienis

Pokalbiai su Aušra MALDEIKIENE ir Rūta JANUTIENE

Vincas Krėvė
Galvažudys
Apsakymas
Skaitmeninta iš knygos:
Vincas Krėvė. Rinktiniai raštai. III tomas. Vilnius: Vaga, 1982.
ISBN 978-5-430-05916-3
Kūrinys suskaitmenintas vykdant ES struktūrinių fondų
remiamą projektą „Pagrindinio ugdymo pirmojo koncentro
(5–8 kl.) mokinių esminių kompetencijų ugdymas“, 2012
http://mkp.emokykla.lt/ebiblioteka/

 – Jau kad sakau, tai sakau. Aš žinau gerai. Patsai Juknys mano žmonai sakė... Jau aš jam galvą vis
tiek nusuksiu, tegul tik pateks jis mano naguosna.
– Dievaž, dėde, nebaidyk tu mums piemens! –
neiškentė neįsikišusi kalbon Monika. Kai jisai
pabėgs, tu gi mūsų gyvulių neganysi. Ką gi mes
tada darysime?
– Tiesa, tu nugąsdinsi jį, o mes liksime be pie-
mens. Kad užmušė, teisman skųsk.
– Tegu jį šunys skundžia, ne aš. Ką tu gausi iš
tokio elgetos? Ir žmonės gi dabar, ir samdininkai!
Mesk žmogus viską ir eik nuo samdininkų, kur tave
akys veda.
Ir ėmė čia vienas antrai skųstis, kaip dabar sunku
ūkininkui, jei savo darbininko neturi. Samdininko
dabar nei nekliudyk. Tik bėdos sau gausi, ne darbi-
ninką. Išdyko visi jie, be tvarkos. Tau jisai nuostolį
daro arba ir dirba kaip šlapias dega, o tu su žodžiu
bijok jam prasitarti, o ne – metė tave pačioj darby-
metėj ir nuėjo... Ir viską tai padarė toji prakeikta
Amerika, kad jau ji ten žemėn prasmegtų!..
Ilgai dar jie skundėsi ir pasakojo savo vargus,
keikė Ameriką ir peikė darbininkus.
16p.




birž. 19 (prieš 3 dienas)


JUOZAS-TUMAS VAIŽGANTAS
Rimai ir Nerimai
BENDRA NELAIMĖ
Rimas su Nerimu praeita rudenį po antrą sūnų išleido kareiviauti. Matės, būsią sunku gyventi; teksią vėl plūgų imtis patiems seniems šeimininkam. Bet, ačiū dievui, mėsiede sugrįžo atkareiviavę vyresnieji sūnūs. Taip turėdamu po du stipriu artoju, nelabai juto, stigdamu trečiojo.
  Bet pačiame darbimetije, prie suglamžytos ir sudriskusios kepurės greituoju prisisegęs policistoženklelį, įpuolė dešimtinikas į Rimą ir Nerimą ir, trumpai tares:
-“Bilizacija”!Per rytoj dieną išruoškite savo “zapasnuosius” biliotinikus – nebegriš… - išbėgo tolau.
  Nusigando visas sodžius. Reati kuriame kieme nebuvo atitarnavusio kareivio. Kiekos darbininkų pritruks!..Visirudens ir ateinančio mėsiedo planai sugriuvo: kiek ketinta vesti, kiek tekėti, kiek ūkių į jaunuomenės rankas atiduoti. Verkia meilužės ar dar tik tebialaukenčios savo karalaičių.
Dar labiau pravirko senesniųjų žmonos, suskubusios būreliu vaikų apsikrauti. Dažniausiai jos vienos belieka šeimininkės ir šeimininkai.
  Antra tiek liko amatininkų žmonų, kurioms  suaikais tik sveikos vyro rankos tepelnė duonos.  Jos nė ašarų nerado savo nelaimėms apverkti.
 Iš pradžių tačiau visi ūkio rūpesčiai pasitraukė šalin. Prieš akis testovėjo vienas: karas. Mūšis, šaudysis iš šautuvų, patrankų, kulkosvaidžių: mėtysis bombomis, badysis durtuvais, - na, kaipgi čia gyvambeišliks!!!  Ir tavo, meilužė, ir tavo, žmonele patiekėle, ir tavo, motutė sengalvėle…
  Niekas neatmena, kuomet bebūttų buvęs toks neramus vakaras, kaip liepos mėn. 18 d. 1914 m.  Nesinorėjo eiti gulti: bet ir likus nebuvo apie ką kalbėti.  Visų galvose ir širdysę tesant vienai sąvokai – karas – ir, nieko apie jį neišmanat nei nežinant, tegalėjai čiaupsėti, aimanuoti ar berti vienais beprasmiais žodžiais.
-          Taigi, matai, vo,  ir pasidarė... Tai kad pasidarė, tai pasidarė... Tai kad pasidarė, tai pasidarė...Ak, tu jejem... Ė kas gi čia bebus...- Ir taip be galo!


-          Au..Pagaliau nenoromis išsiskirstyta po seklyčias ir klėtis. Atsigulta, betnemigta.
-           Nemigo nei Rimienė, ne Nerimienė. Ir viena, ir antra išėjo iš savo klėčių neva apsidairytų, Ar dar aukštai Sietynas, Grįžulo Ratai ir Šienjūviai. Bet iš tikrujų, kad nenugallėjo: kad jautė reikalą ar melstis, ar verkti, ar ką daryti, kad pernelig jau suspaudė širdį. Visos mylimosios žvaigždelės tebemirksėjo, kaip ir pirma. Ir taip daug jų buvo, kad nors raškykis. Gražus buvo vasaros dangus Lietuvoje; taip gražus, kaip teesti viduržiemio naktį. Bet nebvo kam juo džiaugtis. Ne  į dangų, tik į kaimyną žvilktelėjo abidvi draugės. Pamatė viena antrą, kažin kas sukrutėjo kaklo duobelėje, ir taip trošku pasidarė, lyg kas būtu  visasauja pagavęs už gerklės; nors krisk žemėn.
-          Nekrito žemėn, tik viena antrai į glėbį. Apsikabino už pečių, susispaudė krūtinėm, palingavo į abi pusi ir prapliupo didelio skausmo verksmu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą