Nei apie Juka nežino.Nei apie Zasosus.

Lokis. A Manuscript of Professor Wittembach (French: Lokis - Le manuscrit du professeur Wittembach) is an 1869 Prosper Mérimée horror fantasy novella. It was one of the last stories by Mérimée, started in July 1868 and published in the Revue des deux Mondes in September 1869.[1] The title is a misspelling of the Lithuanian word lokys for "bear". The plot revolves around a young man who is suspected to be half-human half-bear. Robin MacKenzie from University of St Andrews classifies the plot into a werewolf theme with some elements of vampirism (the motif of drinking blood repeats through the work).[1] The novella primarily deals with the dual nature of human–beast. It also contrasts Western education and Christianity with pagan Lithuanian rituals and beliefs,[2] on more broadly – cultured civilization with primordial wilderness.[3] „Lokis. Profesoriaus Wittembacho rankraštis“ (pranc. Lokis – Le manuscrit du professor Wittembach) – 1869 m. Prospero Mérimée siaubo fantastinė apysaka. Tai viena iš paskutiniųjų Mérimée apsakymų, pradėta rašyti 1868 m. liepą ir išleista „Revue des deux Mondes“ 1869 m. rugsėjį.[1] Pavadinimas yra neteisingai parašytas angliškas žodis „lokys“, reiškiantis „lokys“. Siužetas sukasi apie jaunuolį, kuris įtariamas esąs pusiau žmogus, pusiau lokys. Robin MacKenzie iš Šv. Andriejaus universiteto siužetą priskiria vilkolakių temai su kai kuriais vampyrizmo elementais (kraujo gėrimo motyvas kartojasi visame kūrinyje).[1] Apysaka daugiausia nagrinėja žmogaus ir žvėries dvilypę prigimtį. Joje taip pat supriešinamas Vakarų švietimas ir krikščionybė su pagoniškais Lietuvos ritualais ir įsitikinimais,[2] plačiau – kultūrinė civilizacija su pirmaprade dykuma.[3] Plot The story is told from the point of view of an observer – professor Wittembach, a pastor and an amateur ethnographer – who comes to a Samogitian manor in rural Lithuania while on a mission to translate the Gospel of Matthew into Samogitian.[2] The plot revolves around a young man, Count Michel Szémioth, who is suspected to be half-human half-bear, since he was born after his mother was mauled (and, as believed by peasants, raped) by a bear. Through the novel, the protagonist, Michel/Lokis, manifests signs of animal-like behavior until he finally kills his bride by a bite to her throat and runs away into the forest on his wedding night. Some critics consider the tale to be an inversion of the Beauty and the Beast, whereby the Beauty transforms a man into a Beast, rather than vice versa.[1] Siužetas Istorija pasakojama stebėtojo – profesoriaus Wittembacho, pastoriaus ir etnografo mėgėjo – akimis. Jis atvyksta į Žemaitijos dvarą kaime, vykdydamas misiją išversti Mato evangeliją į žemaičių kalbą.[2] Siužetas sukasi apie jaunuolį, grafą Michelį Szémiothą, kuris įtariamas esąs pusiau žmogus, pusiau lokys, nes gimė po to, kai jo motiną sudraskė (ir, kaip valstiečiai mano, išprievartavo) lokys. Romane pagrindinis veikėjas Michelis/Lokis demonstruoja gyvūnams būdingo elgesio požymius, kol galiausiai nužudo savo nuotaką įkandęs jai į gerklę ir pabėga į mišką jo vestuvių naktį. Kai kurie kritikai šią istoriją laiko Gražuolės ir Pabaisos inversija, kai Gražuolė paverčia vyrą Pabaisa, o ne atvirkščiai.[1] Inspiration Mérimée conceived the novella in spring 1867 as a contrast to horror stories often read at the court of Empress Eugenie.[2] Intrigued by the human–beast duality, he quickly decided against a parody. It is believed that Mérimée borrowed the plot from the 13th-century Gesta Danorum, published in Revue des deux Mondes. Gesta Danorum includes a story of a girl kidnapped and impregnated by a bear. The girl gives birth to a son who exhibits violent sexual tendencies as an adult.[2] Įkvėpimas Mérimée sumanė apysaką 1867 m. pavasarį kaip kontrastą siaubo istorijoms, dažnai skaitomoms imperatorienės Eugenijos dvare.[2] Suintriguotas žmogaus ir žvėries dvilypumo, jis greitai nusprendė nekurti parodijos. Manoma, kad Mérimée pasiskolino siužetą iš XIII a. „Gesta Danorum“, išleisto leidinyje „Revue des deux Mondes“. „Gesta Danorum“ yra istorija apie mergaitę, kurią pagrobė ir apvaisino lokys. Mergaitė pagimdo sūnų, kuris demonstruoja smurtą. Epigraph and title „Miszka su Lokiu, Abu du tokiu“ cited at the beginning of the novel as an epigraph to the manuscript is a slightly corrupted Lithuanian proverb „Meška su lokiu, abudu tokiu“.[2] The proverb was included in Lithuanian dictionaries by Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, published in 1851,[4] and by August Schleicher, published in 1857,[5] but judging by Mérimée‘s correspondence, he did not know about these publications and received the proverb from Ivan Turgenev.[2] „Meška“ and „lokys“ are different names (synonyms) for the „bear“ in Lithuanian, so the proverb almost literally means „Grizzly and bear are both the same.“ According to an (incorrect) explanation given by professor Wittembach at the end of the novella, „miszka“ is not a Lithuanian word but a rendering of „Mishka“, a Russian-language hypocoristic form of „Michael“, the protagonist‘s name.[2] In the English translation the proverb is footnoted with the following comment: „The two together make a pair“; word for word, Michon (Michael) with Lokis, both are the same. Michaelium cum Lokide, ambo [duo] ipsissimi.[6] Epigrafas ir pavadinimas Romano pradžioje kaip rankraščio epigrafas cituojamas „Miszka su lokiu, Abu du tokiau“ yra šiek tiek iškraipyta lietuvių patarlė „Meška su lokiu, abudu tokiau“.[2] Patarlė buvo įtraukta į Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno 1851 m.[4] ir Augusto Schleicherio 1857 m.[5] išleistus lietuvių kalbos žodynus, tačiau, sprendžiant iš Mérimée susirašinėjimo, jis nežinojo apie šiuos leidinius ir patarlę gavo iš Ivano Turgenevo.[2] „Meška“ ir „lokys“ yra skirtingi žodžio „lokys“ pavadinimai (sinonimai) lietuvių kalboje, todėl patarlė beveik pažodžiui reiškia „Grizzly ir lokys yra tas pats“. Remiantis profesoriaus Wittembacho (neteisingu) paaiškinimu apysakos pabaigoje, „miszka“ nėra lietuviskas žodis, o „Mishka“ – veidmainiškos pagrindinio veikėjo vardo „Michael“ formos – vertimas iš rusų kalbos.[2] Angliškame vertime patarlė yra pažymėta išnaša su tokiu komentaru: „Du kartu sudaro porą“; pažodžiui, Michonas (Mykolas) ir Lokis yra tas pats. Michaelium cum Lokide, ambo [duo] ipsissimi.[6]Inaccuracies The novella draws elements, such as thunder god Perkūnas or cult of žaltys (grass snakes), from the pagan Lithuanian rituals and beliefs, but is not historically or culturally accurate.[3] For example, the plot takes place in 1866, but the work does not address social or political situation after the January Uprising of 1863–1864. The extinction of the Prussian language is dated a full century later than it actually happened. The protagonist is a Protestant, though that is very rare in Catholic Samogitia. Some cultural elements, like rusalka or card games Durak and Preferans, were taken from Slavic (Russian) culture rather than Lithuanian.[3] Epigrafas ir pavadinimas Romano pradžioje kaip rankraščio epigrafas cituojamas „Miszka su lokiu, Abu du tokiau“ yra šiek tiek iškraipyta lietuvių patarlė „Meška su lokiu, abudu tokiau“.[2] Patarlė buvo įtraukta į Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno 1851 m.[4] ir Augusto Schleicherio 1857 m.[5] išleistus lietuvių kalbos žodynus, tačiau, sprendžiant iš Mérimée susirašinėjimo, jis nežinojo apie šiuos leidinius ir patarlę gavo iš Ivano Turgenevo.[2] „Meška“ ir „lokys“ yra skirtingi lokio pavadinimai (sinonimai) lietuvių kalboje, todėl patarlė beveik pažodžiui reiškia „grizlis ir lokys yra tas pats“. Remiantis profesoriaus Wittembacho (neteisingu) paaiškinimu apysakos pabaigoje, „miszka“ nėra angliškas žodis, o „Mishka“ – veidmainiškos rusų kalbos pagrindinio veikėjo vardo „Michael“ formos – vertimas.[2] Angliškame vertime patarlė yra pažymėta išnaša su tokiu komentaru: „Du kartu sudaro porą“; pažodžiui, Michon (Michael) ir Lokis – abu yra tas pats. Michaelium cum Lokide, ambo [duo] ipsissimi.[6] Inaccuracies The novella draws elements, such as thunder god Perkūnas or cult of žaltys (grass snakes), from the pagan Lithuanian rituals and beliefs, but is not historically or culturally accurate.[3] For example, the plot takes place in 1866, but the work does not address social or political situation after the January Uprising of 1863–1864. The extinction of the Prussian language is dated a full century later than it actually happened. The protagonist is a Protestant, though that is very rare in Catholic Samogitia. Some cultural elements, like rusalka or card games Durak and Preferans, were taken from Slavic (Russian) culture rather than Lithuanian.[3] Netikslumai Apysakoje tokie elementai kaip griaustinio dievas Perkūnas ar žalčių kultas yra semiami iš pagoniškų lietuvių ritualų ir tikėjimų, tačiau ji nėra istoriškai ar kultūriškai tiksli.[3] Pavyzdžiui, siužetas vyksta 1866 m., tačiau kūrinyje nenagrinėjama socialinė ar politinė situacija po 1863–1864 m. Sausio sukilimo. Prūsų kalbos išnykimas datuojamas visu šimtmečiu vėliau nei iš tikrųjų įvyko. Pagrindinis veikėjas yra protestantas, nors tai labai reta katalikiškoje Žemaitijoje. Kai kurie kultūriniai elementai, pavyzdžiui, rusalka ar kortų žaidimai durak ir preferansas, buvo paimti iš slavų (rusų) kultūros, o ne iš lietuvių kalbos.[3] Adaptacijos Filmas „Lokio vedybos“ (1926 m.) – rusų filmas, kurio režisieriai Konstantinas Eggert ir Vladimiras Gardinas. Jis sukurtas pagal 1922 m. rusų pjesę tuo pačiu pavadinimu (rus. Медвежья свадьба)[7], kurios autorius Anatolijus Lunačarskis ir kuri laisvai paremta Lokį. Adaptations Film The Marriage of the Bear (1926), a Russian film by Konstantin Eggert and Vladimir Gardin. It was based on the 1922 Russian play with the same name (Russian: Медвежья свадьба)[7] by Anatoli Lunacharsky loosely based on Lokis. Lokis (1970) by Janusz Majewski La Bête (1975) by Walerian Borowczyk, loosely based on the novella Massacre [be] (2010) by Andrej Kudzinenka [be],[8] a Belarusian film with the plot loosely based on Lokis and Belarusian legends. Opera Lokys (2000) was commissioned by the Vilnius Festival (2000) to libretto by Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė and composition by Bronius Kutavičius. This afterwards entered the repertoire of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre. See also Jean de l‘Ours („John-of-the-Bear“) Valentine and Orson „Lokis“ (1970 m.), režisierius Januszas Majewskis „Betė“ (1975 m.), režisierius Walerianas Borowczykas, laisvai paremtas Andrejaus Kudzinenkos apysaką „Žudynės“ (2010 m.),[8] – baltarusių filmas, kurio siužetas laisvai paremtas Lokį ir baltarusių legendomis. Operą „Lokys“ (2000 m.) užsakė Vilniaus festivalis (2000 m.), libretą parašė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, o kompoziciją – Bronius Kutavičius. Vėliau šis spektaklis pateko į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą. Taip pat žr. Žana de l‘Ours („Džonas iš Meškos“) Valentinas ir Orsonas