Ledykla "BRIEDIS"
VILNIUS 2018 m.
Dieter K. Huzel
1. Kelias į Pėnemiundę.
1942 m. kovą buvau pašauktas į frontą.
Mano karinė buitis buvo lygiai tokia pat, kaip ir kitų kareivių: nepasitenkinimas. nusivylimas, begaliniai žygiai, negalėjimas nuspėti, kas įviks po sekundės, dygėjimasis karu. Gana slėgė, kad mano pareigos rusų fronte buvo niekaip nesusijusios su specialybe ir daugiamete inžinieriaus patietimi. Tarnavau paprastu pėstiniku. Tikrosios mano galimybės, kaip ir tūkstančių kitų kare atsidurusių kvalifikuotų technikos profesionalų žinios, beviltiškose vokiečių kariuomenės operacijose buvo niekam nereikalingos.
Man, vokiečių kultūroje išaugusiam inžinieriui, buvo sunku suprasti, kas yra ta nuolat liaupsinama "vokiečių kario dvasia"? Aiškiai mačiau, kad tradicinių kariškų pažiurų sistema, kilus klausimų už jos kompetencijos, yra visiškai neefektivi ir surambėjusi. Tai vertė atsisakyti iliuzijų. Vėliau, kai darbą Pėnemiundėję ėmė kontruoliuoti kariškiai, tuo įsitikinau dar labiau.
Mano buvimas Rytų fronte - tai chaosas, sąmišis,sekinantys, beprasmiai žygiai, kratymasis dengtuose prekiniuose vagonuose ir dažniausiai tuščios pastangos. Mūsų technikos specialistų, ne tik nemokė karybos, bet, matyt, nelabai suprato. kuo sausumos kariuomenei gali būti naudingi tūkstančiai mokslinikų ir inžinierių./.../
Po prastai organizuoto ir užtrukusio Lietuvos teritorijos pervažiavimo geležinkeliu birželio 2 d.įriedėjome į Sovietų Sajungą. Kitos dienos vidurdienį atvykome į Vitebską. Čia pamatėme karo veiksmų požymių.
Galiausiai mane paskyrė į Kostiukovo gyvenvietėje(Gomelio sritis) įrengtą kariuomenės atsarginių dalių sandėlį. Paskyrimo priežastis - mokėjau spausdinti rašomaja mašinėlia! Čia laikytos automobilių ir motociklų atsarginės detalės. Prie kikvienos fronte veikiančios Vermachto divizijos suburta nedidelė įgaliotų asmenų, tkių, kaip aš ir techninės tarnybos puskarinikis Moesta, grupė.
niekad nepamiršiu, koks buvo apgailėtinas techninis vokiečių kariuomenės aprūpinimas, ypač transportu. Automobilius ir motociklus frontui tiekė mažiausiai dvidešimt gamintojų. Kiekvienoje divizijoje buvo dvidešimt markių automobilių, ir tik labai retai - vienos markės. Padėti sunkino dar ir tai, kad kikvienas gamintojas pristatydavo skirtingų modelių transportą. /.../Sandėliuoselabai trūko atsarginių dalių komplektų, todėl daugelis užsakymų būdavo neįvykdoma. Nemažai frontui reikalingų automobilių stovėjo, nes trūko vienos ar kelių detalių.
Jau tada tapo aišku(ir vėliau ši nuomonė nė kiek nepakito), kad aplaidumo nulemti tiekimo sutrikimai tapo pagrindine Vokietijos pralaimėjimo prieš Sovietų Sajungą priežastimi. Sovietai turėjo tik tris pagrindinius sunkvežimių modelis:"Ford", ZIS-5 ir ZIS-5V. Palyginti vakarietiškais standartais, jie buvo gana primityvus - gaminti be sudėtingų funkcijų, didelės remonto ir eksplotacijos paklaidos, sunaudodavo daug kuro, bet šie sunkvežimiai puikiai važiavo, ištverdavoa Rusijos šalčius ir turėjo didelį pranašumą - lengva gauti atsarginių dalių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą