Įdomu: dar XVII a. II pusėje netoli Slonimo (dab. Baltarusija) būta žmonių laikusių save jotvingiais ir greičiausiai išpažinusių senąjį baltiškąjį tikėjimą.
Istorikė Vaida Kamuntavičienė („Stara Litwa”, arba jotvingių pėdsakais Vilniaus vyskupijoje" // Lietuvos istorijos metraštis. 2012, 2011/2, p. 28)
"XVII a. 8 dešimtmečio pradžioje Juozapo Butkevičiaus Papucevičiaus sudarytame nedatuotame Jelnios parapijos inventoriuje nurodyta, kad valstiečiai unitai turėjo savo cerkvę ir šventiką, tačiau neretai katalikų bažnyčioje ėmė sakramentus. Toliau klebonas įrašė tokį sakinį: „Iš dalies nemažai yra tokių, kurie save Naująja Jotva arba Senąja Lietuva vadindami, [gyvena] ne pagal Bažnyčios jiems perduotą mokymą, bet pagal kažkokius tėvų ir senolių papročius, nuo kurių nieku būdu nesileidžia atitraukiami. Tad galiausiai klebonas pratrūko, pripažindamas, kad jam niekaip nepavyko su Senąja Lietuva susikalbėti ir ją priversti gyventi pagal Bažny čios mokymą, kad jai didžiausias autoritetas buvo seni iš protėvių paveldėti papročiai, kuriuos turbūt galima būtų vertinti kaip giliai įsišaknijusias pagoniškojo tikėjimo liekanas. Sis pagoniškasis tikėjimas jau buvo apaugęs stačiatikiškais, katalikiškais, unitiškais papročiais, tačiau išlaikė savo pagonišką esmę ir dėl to kėlė didelių rūpesčių XVII a. dvasininkams, [domu pastebėti, kad šie XVII a. antros pusės Jelnios parapijos gyventojai Senoji Lietuva save skyrė nuo kadaise Sūduvoje gyvenusių jotvingių, nes vadinosi Naująja Jotva. Tačiau turime per mažai duomenų, kurie leistų vertinti, kuo konkrečiai jie skyrėsi. Pabaigai reikėtų atkreipti dėmesį į patį terminą Starą Litwa, kuris lietuviškai skambėtų kaip Senoji Lietuva, senlietuviai. Šiuo terminu, kaip parodė tyrimas, siekta atskirti pagoniškų papročių besilaikiusius baltus (jotvingius) nuo krikščionių. Tai leidžia daryti išvadą, kad terminas Lietuva (Litwa, Litua) savo senąja semantine prasme visų pirma reiškia baltus".
"XVII a. 8 dešimtmečio pradžioje Juozapo Butkevičiaus Papucevičiaus sudarytame nedatuotame Jelnios parapijos inventoriuje nurodyta, kad valstiečiai unitai turėjo savo cerkvę ir šventiką, tačiau neretai katalikų bažnyčioje ėmė sakramentus. Toliau klebonas įrašė tokį sakinį: „Iš dalies nemažai yra tokių, kurie save Naująja Jotva arba Senąja Lietuva vadindami, [gyvena] ne pagal Bažnyčios jiems perduotą mokymą, bet pagal kažkokius tėvų ir senolių papročius, nuo kurių nieku būdu nesileidžia atitraukiami. Tad galiausiai klebonas pratrūko, pripažindamas, kad jam niekaip nepavyko su Senąja Lietuva susikalbėti ir ją priversti gyventi pagal Bažny čios mokymą, kad jai didžiausias autoritetas buvo seni iš protėvių paveldėti papročiai, kuriuos turbūt galima būtų vertinti kaip giliai įsišaknijusias pagoniškojo tikėjimo liekanas. Sis pagoniškasis tikėjimas jau buvo apaugęs stačiatikiškais, katalikiškais, unitiškais papročiais, tačiau išlaikė savo pagonišką esmę ir dėl to kėlė didelių rūpesčių XVII a. dvasininkams, [domu pastebėti, kad šie XVII a. antros pusės Jelnios parapijos gyventojai Senoji Lietuva save skyrė nuo kadaise Sūduvoje gyvenusių jotvingių, nes vadinosi Naująja Jotva. Tačiau turime per mažai duomenų, kurie leistų vertinti, kuo konkrečiai jie skyrėsi. Pabaigai reikėtų atkreipti dėmesį į patį terminą Starą Litwa, kuris lietuviškai skambėtų kaip Senoji Lietuva, senlietuviai. Šiuo terminu, kaip parodė tyrimas, siekta atskirti pagoniškų papročių besilaikiusius baltus (jotvingius) nuo krikščionių. Tai leidžia daryti išvadą, kad terminas Lietuva (Litwa, Litua) savo senąja semantine prasme visų pirma reiškia baltus".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą