BEN MACINTYRE
A Spy Among Friends:Kim Philby
and the Great Betrayal.
Crown Publishers, 2014
Profesinę veiklą pradėjo dirbdamas leidėju ir žurnalistu vokiečių seksolagui vilhelmui Reichui (Wilhelm Reich),"geresnio orgazmo apaštalui", kurio incijuotas Sex-Pol(seksualinė politika) judėjimas, lytinį susilaikymą prilyginęs fašistiniam autoritarizmui, platino seksualinio auklėjimo idėjas tarp pernelig drovių Vienos gyventojų. Reichas sukūrė radikalią, nors kiek paviršutinišką teoriją apie tai, kad"lytinio gyvenimo skurdumas veda prie Fašizmo" Propoguodamas Reicho idėjas, esą geresnis seksas padeda tapti geresniu revoliucionieriumi, Doičas slapta dirbo ir Sovietų žvalgybai, tam jis buvo parengtas jis buvo kursuose Maskvoje.
47-48 puslapiai
Otas ir Sunelis
Kimas Filbis ir dižioji išdavystė.
Išleido leidykla"Briedis"
Vertimas iš anglų kalbos,
Antanas Šernius,2016 metais
https://en.wikipedia.org/wiki/Wilhelm_Reich
2020 m. liepos 31 d., penktadienis
2020 m. gegužės 29 d., penktadienis
Dieter K. Huzel NUO PĖNEMINDĖS IKI KANAVERALO
Ledykla "BRIEDIS"
VILNIUS 2018 m.
Dieter K. Huzel
1. Kelias į Pėnemiundę.
1942 m. kovą buvau pašauktas į frontą.
Mano karinė buitis buvo lygiai tokia pat, kaip ir kitų kareivių: nepasitenkinimas. nusivylimas, begaliniai žygiai, negalėjimas nuspėti, kas įviks po sekundės, dygėjimasis karu. Gana slėgė, kad mano pareigos rusų fronte buvo niekaip nesusijusios su specialybe ir daugiamete inžinieriaus patietimi. Tarnavau paprastu pėstiniku. Tikrosios mano galimybės, kaip ir tūkstančių kitų kare atsidurusių kvalifikuotų technikos profesionalų žinios, beviltiškose vokiečių kariuomenės operacijose buvo niekam nereikalingos.
Man, vokiečių kultūroje išaugusiam inžinieriui, buvo sunku suprasti, kas yra ta nuolat liaupsinama "vokiečių kario dvasia"? Aiškiai mačiau, kad tradicinių kariškų pažiurų sistema, kilus klausimų už jos kompetencijos, yra visiškai neefektivi ir surambėjusi. Tai vertė atsisakyti iliuzijų. Vėliau, kai darbą Pėnemiundėję ėmė kontruoliuoti kariškiai, tuo įsitikinau dar labiau.
Mano buvimas Rytų fronte - tai chaosas, sąmišis,sekinantys, beprasmiai žygiai, kratymasis dengtuose prekiniuose vagonuose ir dažniausiai tuščios pastangos. Mūsų technikos specialistų, ne tik nemokė karybos, bet, matyt, nelabai suprato. kuo sausumos kariuomenei gali būti naudingi tūkstančiai mokslinikų ir inžinierių./.../
Po prastai organizuoto ir užtrukusio Lietuvos teritorijos pervažiavimo geležinkeliu birželio 2 d.įriedėjome į Sovietų Sajungą. Kitos dienos vidurdienį atvykome į Vitebską. Čia pamatėme karo veiksmų požymių.
Galiausiai mane paskyrė į Kostiukovo gyvenvietėje(Gomelio sritis) įrengtą kariuomenės atsarginių dalių sandėlį. Paskyrimo priežastis - mokėjau spausdinti rašomaja mašinėlia! Čia laikytos automobilių ir motociklų atsarginės detalės. Prie kikvienos fronte veikiančios Vermachto divizijos suburta nedidelė įgaliotų asmenų, tkių, kaip aš ir techninės tarnybos puskarinikis Moesta, grupė.
niekad nepamiršiu, koks buvo apgailėtinas techninis vokiečių kariuomenės aprūpinimas, ypač transportu. Automobilius ir motociklus frontui tiekė mažiausiai dvidešimt gamintojų. Kiekvienoje divizijoje buvo dvidešimt markių automobilių, ir tik labai retai - vienos markės. Padėti sunkino dar ir tai, kad kikvienas gamintojas pristatydavo skirtingų modelių transportą. /.../Sandėliuoselabai trūko atsarginių dalių komplektų, todėl daugelis užsakymų būdavo neįvykdoma. Nemažai frontui reikalingų automobilių stovėjo, nes trūko vienos ar kelių detalių.
Jau tada tapo aišku(ir vėliau ši nuomonė nė kiek nepakito), kad aplaidumo nulemti tiekimo sutrikimai tapo pagrindine Vokietijos pralaimėjimo prieš Sovietų Sajungą priežastimi. Sovietai turėjo tik tris pagrindinius sunkvežimių modelis:"Ford", ZIS-5 ir ZIS-5V. Palyginti vakarietiškais standartais, jie buvo gana primityvus - gaminti be sudėtingų funkcijų, didelės remonto ir eksplotacijos paklaidos, sunaudodavo daug kuro, bet šie sunkvežimiai puikiai važiavo, ištverdavoa Rusijos šalčius ir turėjo didelį pranašumą - lengva gauti atsarginių dalių.
VILNIUS 2018 m.
Dieter K. Huzel
1. Kelias į Pėnemiundę.
1942 m. kovą buvau pašauktas į frontą.
Mano karinė buitis buvo lygiai tokia pat, kaip ir kitų kareivių: nepasitenkinimas. nusivylimas, begaliniai žygiai, negalėjimas nuspėti, kas įviks po sekundės, dygėjimasis karu. Gana slėgė, kad mano pareigos rusų fronte buvo niekaip nesusijusios su specialybe ir daugiamete inžinieriaus patietimi. Tarnavau paprastu pėstiniku. Tikrosios mano galimybės, kaip ir tūkstančių kitų kare atsidurusių kvalifikuotų technikos profesionalų žinios, beviltiškose vokiečių kariuomenės operacijose buvo niekam nereikalingos.
Man, vokiečių kultūroje išaugusiam inžinieriui, buvo sunku suprasti, kas yra ta nuolat liaupsinama "vokiečių kario dvasia"? Aiškiai mačiau, kad tradicinių kariškų pažiurų sistema, kilus klausimų už jos kompetencijos, yra visiškai neefektivi ir surambėjusi. Tai vertė atsisakyti iliuzijų. Vėliau, kai darbą Pėnemiundėję ėmė kontruoliuoti kariškiai, tuo įsitikinau dar labiau.
Mano buvimas Rytų fronte - tai chaosas, sąmišis,sekinantys, beprasmiai žygiai, kratymasis dengtuose prekiniuose vagonuose ir dažniausiai tuščios pastangos. Mūsų technikos specialistų, ne tik nemokė karybos, bet, matyt, nelabai suprato. kuo sausumos kariuomenei gali būti naudingi tūkstančiai mokslinikų ir inžinierių./.../
Po prastai organizuoto ir užtrukusio Lietuvos teritorijos pervažiavimo geležinkeliu birželio 2 d.įriedėjome į Sovietų Sajungą. Kitos dienos vidurdienį atvykome į Vitebską. Čia pamatėme karo veiksmų požymių.
Galiausiai mane paskyrė į Kostiukovo gyvenvietėje(Gomelio sritis) įrengtą kariuomenės atsarginių dalių sandėlį. Paskyrimo priežastis - mokėjau spausdinti rašomaja mašinėlia! Čia laikytos automobilių ir motociklų atsarginės detalės. Prie kikvienos fronte veikiančios Vermachto divizijos suburta nedidelė įgaliotų asmenų, tkių, kaip aš ir techninės tarnybos puskarinikis Moesta, grupė.
niekad nepamiršiu, koks buvo apgailėtinas techninis vokiečių kariuomenės aprūpinimas, ypač transportu. Automobilius ir motociklus frontui tiekė mažiausiai dvidešimt gamintojų. Kiekvienoje divizijoje buvo dvidešimt markių automobilių, ir tik labai retai - vienos markės. Padėti sunkino dar ir tai, kad kikvienas gamintojas pristatydavo skirtingų modelių transportą. /.../Sandėliuoselabai trūko atsarginių dalių komplektų, todėl daugelis užsakymų būdavo neįvykdoma. Nemažai frontui reikalingų automobilių stovėjo, nes trūko vienos ar kelių detalių.
Jau tada tapo aišku(ir vėliau ši nuomonė nė kiek nepakito), kad aplaidumo nulemti tiekimo sutrikimai tapo pagrindine Vokietijos pralaimėjimo prieš Sovietų Sajungą priežastimi. Sovietai turėjo tik tris pagrindinius sunkvežimių modelis:"Ford", ZIS-5 ir ZIS-5V. Palyginti vakarietiškais standartais, jie buvo gana primityvus - gaminti be sudėtingų funkcijų, didelės remonto ir eksplotacijos paklaidos, sunaudodavo daug kuro, bet šie sunkvežimiai puikiai važiavo, ištverdavoa Rusijos šalčius ir turėjo didelį pranašumą - lengva gauti atsarginių dalių.
2020 m. kovo 18 d., trečiadienis
Priminsiu
- Arunas Dainys Pasipils visi tikrintis nepaskaite info😁
- Raimondas Gitenis Arunas Dainys Straibato Eilinis:Tai kad informacija ko verta? Bijo kad pasipils. O ne pasipils vyrusas.
