PO DVILIKA VĖLIAVŲ: lapkričio 2012

Raimondas Gitenis · 53 metų(-ai)

Žygeivis:
2012 01 28 16:16

1. Gotų etninę kilmę galima nustatyti tik pagal jų kalbą, o ne pagal tai, kur jie įvairiais laikotarpiais gyveno – pradedant Skandinavija ir Gotlando sala, Vyslos žiotimis ir baigiant Krymu bei Vakarų Europos įvairiomis teritorijomis.

2. Įdomu tai, kad ir Skandinavijos pietrytinėje dalyje yra gyvenę baltai, kuriuos vėliau “sugermanino”.

Tai vaizdžiai parodyta prancūzų svetainėje apie kultūrų raidą:

Šaltinis – CARTES DE L’EUROPE AU CHALCOLITHIQUE:
http://atil.pagesperso-orange.fr/atil/zzz.htm

http://atil.pagesperso-orange.fr/atil/Images/z2600.gif
CITATOS PABAIGA
Įdomu kokio Kilmės galėtu būti... Prancuziškas le Gėr "Karas" Keltu- Romanu- Germanu. Jai taip kokios kilties?..
O dėl Gotu tai kokia kita gali but be Kaip spėjama. Rusko -Gotiško. Skot Skatyna. Atitikmuo...Romėniškų monėtu ėsasama Tai kaiptai ir vadintis turėjo..Ir be Gotiškos kilmės SKATYKO. LIKTAI NĖSASAMA?..

Atsakyti · Patinka · Unfollow Post · Prieš 2 sek.

Raimondas Gitenis · 53 metų(-ai)

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t.y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)
O KAIP LATVIJOS VOKIEČIEI SUPRANTA "SĖLIAI" ŽODI? Ka jis pas juos reiškia?..

Atsakyti · Patinka · Unfollow Post · Vakar 09:44 http://alkas.lt/2012/01/28/a-butkus-s-m-lanza-kaip-baltai-tampa-gotais/#comments

DELFI (V.Kopūsto nuotr.) / Jonas Vaiškūnas

Raimondas Gitenis · 53 metų(-ai)

- Jau kai žmogus mirdavo, jis viską buvo pasiruošęs. Gyviesiems niekuo nereikėjo rūpintis, net ir vaišindavo mirusysis. Pavyzdžiui, vyras būtinai turėdavo alaus salyklą pasiruošęs pirtyje. Jeigu tėvas mirdavo, sūnus bėgdavo iš to salyklo greitai padaryti alaus. Tai reiškia, kad kai būdavo šermenys ir žmonės sėdėdavo prie stalo, gerdavo nebe kažkokį gėrimą nupirktą laidotuvių proga, o vaišindavo mirusysis. Buvo vaišinamasi šalia jo, mirusysis turėjo dalyvauti per vaišes, jo artimieji valgydavo šalia karsto, o ne kitame kambaryje. Atsisveikinimo su mirusiuoju šermenys trukdavo ilgai, mažiausiai tris paras.
Straibato Eilinis? PER KIEK LAIKO IŠRŪGSTA ALUS? Nors salyklas?..daiginti...grūdai?..Tai tyktu tik jai būtu gedama...Tiek laiko. Kiek rašys. Yra. Danu keliautojas. Kad vos ne pusmeti. LABAI GALINGAS DALYKAS TAI/../Tik autorius nesupranta KODĖL
DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/etnokosmologas-anksciau-zmones-mirciai-ruosdavosi-dabar-jos-bijo.d?id=59890193#ixzz2AyXyb9VS

Lapkričio 1-ąją minint Visų šventųjų dieną, GRYNAS.lt kalbina etnokosmologą Joną Vaiškūną apie tai, kokią prasmę senojoje ir šiuolaikinėje pasaulėžiūroje turėjo mirtis, kaip keitėsi mirusiųjų laidojimo tradicijos ir koks vaidmuo tarp gyvųjų ir mirusiųjų skiriamas gamtai bei jos saugojimui.
- Ar labai skiriasi šiuolaikiniai laidojimo ritualai, lyginant juos su senovės laidojimo papročiais? - GRYNAS.lt paklausė etnokosmologo Jono Vaiškūno.
- Žmonių laidojimo papročiai priklauso nuo pasaulėžiūros, gyvenimo būdo, nuo aplinkybių, kaip žmogus mąsto. Papročiai labai daug kartų keitėsi, nors laidojimas yra pati konservatyviausia papročių forma. Žmonės labai lengvai papročių nekeičia. Tik keičiantis pasaulėžiūrai, pomirtinio gyvenimo sampratai, keičiasi veiksmai.
XIX – XX a. pr. tradicinėje kaimo bendruomenėje žmonės dar būdami gyvi iš esmės ruošdavosi laidotuvėms. Tuo skiriasi mūsų dabartinė pasaulėžiūra, nes mes bijome mirties, jai nesiruošiame, nustumiame į šalį, bandome ją įvairiais būdais neigti – juokiamės per Helouvynus, arba nekalbame apie tai, nenorime tvarkyti žemiškų reikalų, kuriuos prieš mirdami privalome sutvarkyti, kad kitiems būtų mažiau rūpesčių.
- Kaip seniau vykdavo ruošimosi mirčiai ritualas?
- Pavyzdžiui, žmonės nusipirkdavo karstą, pasisiūdavo rūbus, pasimatuodavo juos. Atsiguldavo į karstą ir jį pasimatuodavo. Dabar galbūt išlikęs pasiruošimo laidotuvėms reliktas, kurį matome kapinėse, ant akmenų iškaltas vienas skaičius su brūkšneliu ir palikta vieta bendram skaičiui. Kartais net kapas būna suformuotas, žmonės, būdami gyvi, turi savo kapą.

Galite per vestuves apsimesti, kad mylite savo išrinktąją ir paskui išsiskirti. Galima dar daug kur apsimesti, pavyzdžiui, Seime, kalbant iš tribūnos. Vienintelis gyvenime neapsimestinis dalykas – mirtis. Jeigu jau kažkas numirė, tai vadinasi iš tikrųjų.

J. Vaiškūnas

Jeigu seniau žmonės ruošdavosi mirčiai, vadinasi žinojo, kur yra einama. Šiaip žmogus bijo nežinomybės, o senoje pasaulėžiūroje visada buvo pomirtinio gyvenimo modeliai. Pavyzdžiui, kad žmogaus siela keliauja į vieną ar kitą kosmoso sferą, priklausomai nuo žmogaus gyvenimo kokybės ir moralinių principų, kurių jis laikosi. Sakykime, rojaus ir pragaro samprata siūlydavo žmogui tam tikrą egzistencijos tąsą, gyvenimo įprasminimą, nes žmogus nejaučia prasmės, jeigu viskas eina po velnių ir nutrūksta nieko nepaliekant. Tuomet atitinkamai formuojamas ir gyvenimas.
Vėlyvoje kaimiškoje tradicijoje buvo tikima į pomirtinį likimą ir jis priklausė nuo to, kaip tu gyveni dabar. Tai reiškia skatindavo žmogų atitinkamai elgtis pagal bendruomenės socialinius kultūrinius teisinius susitarimus. Tai buvo tarsi įsipareigojimas pačiam sau – su pasekmėmis, be jokių juridinių institucijų priežiūros. Žmogus tiesiog tikėjo Dievą ar dievus ir atitinkamai elgdavosi, kad jo pomirtinis gyvenimas galbūt būtų net sėkmingesnis negu, kad jisai dabar gyvena.
- Vadinasi, žmogus dar prieš mirdamas nuimdavo visus laidojimo rūpesčius savo artimiesiems nuo pečių?
- Jau kai žmogus mirdavo, jis viską buvo pasiruošęs. Gyviesiems niekuo nereikėjo rūpintis, net ir vaišindavo mirusysis. Pavyzdžiui, vyras būtinai turėdavo alaus salyklą pasiruošęs pirtyje. Jeigu tėvas mirdavo, sūnus bėgdavo iš to salyklo greitai padaryti alaus. Tai reiškia, kad kai būdavo šermenys ir žmonės sėdėdavo prie stalo, gerdavo nebe kažkokį gėrimą nupirktą laidotuvių proga, o vaišindavo mirusysis. Buvo vaišinamasi šalia jo, mirusysis turėjo dalyvauti per vaišes, jo artimieji valgydavo šalia karsto, o ne kitame kambaryje. Atsisveikinimo su mirusiuoju šermenys trukdavo ilgai, mažiausiai tris paras.
Visų šitų papročių, kurie tiesa yra tik liekanos senųjų papročių, dar ir dabar kai kur yra laikomasi. Dabartiniame pasaulyje jie yra pradedami ignoruoti – kaip nepraktiški, kaip žmogų orientuojantys ne į vartojimo sritį, o į amžinybę. Jie yra nepageidautini rinkos ekonomikos sąlygomis. Pasaulėžiūra keičiasi ir Europos Sąjunga (ES) ir kitos valstybės stengiasi priimti įstatymus, kad gyviesiems su mirusiaisiais būtų kuo mažiau rūpesčių. Gyvųjų materialusis gyvenimas yra žymiai svarbiau už efemeriškus gyvenimus. Tokie įstatymai priimami. Neseniai teko skaityti, kad kažkurioje ES šalyje jau yra įteisintas būdas, kaip atsikratyti mirusiojo lavono jį panardinant į tam tikro tirpalo vonelę, kurioje lavonas ištirpsta, tada visa konsistencija nuleidžiama į kanalizacijos vamzdžius ir gyvasis yra ramus, turi mažai rūpesčių.
- Jūsų nuomone, vertėtų išlaikyti tam tikrus senuosius laidojimo apeigų papročius, ar vis dėlto pasaulis kinta ir reikia prisitaikyti prie naujovių?
- Šiuolaikinis žmogus de-konstruoja papročius. Jeigu mes norėtume išlaikyti vertingus dalykus iš senos pasaulėžiūros, iš ano gyvenimo būdo, iš esmės reikėtų išlaikyti ir ano gyvenimo būdo elementus – neskubėjimą, įsigilinimą. Užuot paviršutiniškai lėkus, su žmogaus pastangomis tausoti, kuo mažiau vartoti. Kaip ir ekonomikoje yra dvi kryptys – vartoti ir taupyti, taip ir papročių išlaikyme tas pats – arba mes orientuojamės į ilgalaikį tausojimą į skalsos kultūrą, pagarbą gamtai, žaliąjį mąstymą, ar mes patikime žmogaus galiomis keisti viską, ne tik fizinį pasaulį, bet ir dvasinį – taip pasaulėžiūros atitinkamai arba išlieka arba išnyksta.

Ką pasilikti, ko papročiuose atsisakyti, diktuoja gamintojai. Jiems reikia, kad viskas lėktų kuo greičiau, kad ilgai negyventume, greitai gimtume ir mirtume, iš naujo pirktume, daiktai sulūžtų, ilgalaikių papročių nebūtų. Kad nebūtų nieko patvaraus šiame pasaulyje.

J. Vaiškūnas

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad labai daug prarandame iš senųjų tradicijų, kurios orientuodavo žmogų į susimąstymą, į sustojimą, neskubėjimą, atlikimą geriau to, ką darai ir matymą didesnės prasmės, negu žmogus sau dabar leidžia. Visi šie dalykai prasideda nuo mokyklos, jeigu ten formuojama pasaulėžiūra, kad ne vien vartojimas ir materialūs dalykai yra svarbūs, bet ir dvasiniai, keistųsi ir požiūris į papročius. Papročiuose, kurių dabar žmogus lengvai atsisako, jie matytų prasmę.
- Kas labiausiai yra suinteresuotas papročių de-konstravimu?
- Ką pasilikti, ko papročiuose atsisakyti, diktuoja gamintojai. Jiems reikia, kad viskas lėktų kuo greičiau, kad ilgai negyventume, greitai gimtume ir mirtume, iš naujo pirktume, daiktai sulūžtų, ilgalaikių papročių nebūtų. Kad nebūtų nieko patvaraus šiame pasaulyje. Jeigu atsirastų labai patvari visuomenė, labai savimi pasitikinti, besilaikanti papročių, gaminanti nelūžtančius daiktus, įsitikinusi savo gyvenimo prasme, pagal dabartinę pasaulėžiūrą reikėtų ją subombarduoti, sugriauti, sudeginti ir tada iš naujo toje vietoje būtų galima naujas investicijas įsisavinti.
- Pastaruoju metu daug kalbama apie ekologiškas laidotuvės, tradicinių kapaviečių atsisakymą ir perėjimo prie palaikų deginimo arba vakarietiško žaliųjų kapinių modelio. Kokia yra jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Žmonės atsigręžia ir patys randa sprendimus, kurie kažkada buvo savaime suprantami, pavyzdžiui, pagonybės laikais. Vienas iš pasiūlymų (kai kur taip jau yra), - parkas, kalneliai, kuriuose yra žmonių kapai. Žmonės ten vaikšto, nėra jokios baimės. Mato, kad tai estetiška, gražu, kad tai tiesiog gamta. Galbūt mirusieji ošia medžių šakose, žolėje ir gėlėse.

Dabartiniame pasaulyje senieji laidojimo papročiai yra pradedami ignoruoti – kaip nepraktiški, kaip žmogų orientuojantys ne į vartojimo sritį, o į amžinybę. Jie yra nepageidautini rinkos ekonomikos sąlygomis.

J. Vaiškūnas

Tokios šventos giraitės buvo ir anksčiau. Jose nebuvo galima nulaužti net šakos, nes ten gyveno mirusieji. Arba jūs keliaujate po gamtą ir prieinate pilkapyną – daug kauburių. Bet pasakyk tu šiuolaikiniam valdininkui apie pilkapyną, kurio kalneliai yra kokių 10 m skersmens, nebūtų vietų kapinėse, jeigu pridarytume tokių pilkapynų. Bet anksčiau į tą patį pilkapyną buvo daug kartų laidojama. Taip būtų galima išspręsti laidojimo problemą. Nereikėtų akmenų didelių, antkapių – sudeginai žmogų ir užkasei į tą patį kalnelį. Žmogus turėtų savo giminės kalną – pilkapį. Tai yra labai senas paprotys.
- Ko palinkėtumėte žmonėms Vėlinių proga, kai dauguma plūsta į prekybos centrus žvakių ir gėlių vainikų, taip norėdami atminti savo artimus žmones, jau iškeliavusius anapilin?
- Galite per vestuves apsimesti, kad mylite savo išrinktąją ir paskui išsiskirti. Galima dar daug kur apsimesti, pavyzdžiui, Seime, kalbant iš tribūnos. Vienintelis gyvenime neapsimestinis dalykas – mirtis. Jeigu jau kažkas numirė, tai vadinasi iš tikrųjų. Mąstydami apie mirtį, žiūrėdami į mirusįjį arba į mirties ženklus, turime prisiminti, kad tai laukia kiekvieno iš mūsų. Mirtis egzistuoja tam, kad įprasmintų žmogaus būtį. Kad žmogus išmoktų vertinti laiko tarpą, kuris ant antkapio ir vaizduojamas kaip mažas brūkšnelis tarp dviejų skaičių, užpildytų jį turiningais darbais. Linkėčiau per Vėlines pamąstyti apie savo gyvenimą mirties kontekste. Galbūt mums reikės greitai išeiti ir mes negalime atidėlioti svarbiausių sprendimų pensijai ar dar kam nors, o turime juos daryti šiandien. Matyt tai senas palinkėjimas, bet mirtis mums nuolat linki vertinti gyvenimą.